BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Lapkritis, 2010

Negaliu tavęs nekęst.

2010-11-24

Už tą Tavo šypseną, kuri nuramindavo ir sušildydavo.
Už tą Tavo juoką, kuris praskaidrindavo dieną ir priversdavo šypsotis.
Už tą Tavo supratimą, kai aš verkdavau, o tu nieko nesakydavai, bet suprasdavai.
Už tuos sapnus. Kiek kartų aš Tave sapnavau…
Už tai, kad visa tai kažkada buvo.
Kažkada Tu mane nuramindavai, sušildydavai, suprasdavai.
Kažkada kai Tave sapnuodavau, ryte pabudus šyspsodavaus. Dabar sapnai skaudūs, pravirkdantys. Kiekvienas Tavo žvilgsnis arba tiesiog daina, primenanti Tave žudo. Bet aš negaliu Tavęs nekęsti, nes kažkada Tu man suteikei tiek laimės, kad kiekvieną akimirką apie Tave pagalvojus norėdavau šypsotis. Todėl aš negaliu Tavęs nekęst, nors turėčiau. Negaliu, nes Tu man suteikei tiek džiaugsmo. Negaliu, nes aš taip nuoširdžiai mylėjau. Negaliu, nes tai buvo, ir man patiko. Deja, daugiau to niekada nebebus.
Bet aš vistiek negaliu Tavęs nekęst.  Nors ir norėčiau, nors ir nebemyliu.. :)

Rodyk draugams

Kaip patys to nenoredami griauname santykius

2010-11-09

Bendrystės pradžioje du žmonės gyvena laukimu. Bet koks parodytas dėmesys ar atsakas yra tarsi dovana. Džiaugsmas, netikėtumas, sukeliantis „aš to neverta (-as)“ jausmą. Ir tai kuria artumą, dėkingumą, santykių lengvumą bei norą būti kartu. Savotišką laisvę buvime. Tačiau kuo labiau suvokiame kitą kaip kasdienos dalį, savo gyvenimo detalę, tuo labiau laukimas virsta lūkesčiu, reikalavimu, kad kitas taptų įrankiu į laimę ir pasitenkinimą.

Ir visai nesvarbu, ar tai išsakyti, ar tylūs norai pakeisti kito įpročius, reakcijas, polinkius, pasirinkimus. Kuo labiau kitą pasisaviname ir siekiame kontroliuoti, tuo labiau jis ginasi, kuo labiau ginasi, tuo labiau mes tolstame vienas nuo kito, prarandame artumą ir galiausiai nejaučiame noro siekti bendrystės. Ir jei liekame kartu, tai tik dėl to, kad vis dar tikimės, jog mums pavyks šalia esantį žmogų pakeisti. Žinoma, jog negalime atsisakyti savo poreikių, norų, svajonių… Tačiau niekas mums nežadėjo, kad už visa tai turi būti atsakingi mūsų mylimi žmonės. Mes galime tik laukti jų geranoriškumo, tačiau vargiai siųsti jiems lūkesčių sąrašus…

Toks požiūris tikrai neįsivyraus mumyse kitą dieną, kitą savaitę ar net kitais metais. Tai yra procesas. Mokymasis būti ir nereikalauti… Iš čia galima paieškoti atsakymo ir į jūsų klausimą, ar verta stengtis dėl ateities su mylėtu asmeniu? Verta tiek, kiek leisdama jam būti savimi, norite būti kartu. Su tokiu, koks jis yra, laukiant ir džiaugiantis kad ir labai retomis dovanomis.

Rodyk draugams